Elektrinė gitara – tai gitara, kuriai, priešingai negu akustinei gitarai, reikia išorinio stiprinimas, kad būtų akordas būtų girdimas įprastu atlikimo garsu. Elektrinė gitara naudoja vieną ar kelis imtuvus, kad stygų vibraciją paverstų elektriniais signalais, kurie galiausiai atkuriami kaip garsas per garsiakalbius.
Pirmoji elektrinė gitara buvo pagaminta 1932 m. ir ją pradėjo naudotis džiazo kūrėjai, kurie norėjo įgarsinti savo gitaros solo dideliuose ansambliuose. Vėliau, elektrines gitaras perėmė įvairaus roko stiliaus gitaristai. Pop ir roko muzikoje gitaristai, kartu su elektrine gitara, įgyjo dvi pagrindinius vaidmenis: ritmininkas-gitaristas bei pagrindinis gitaristas.
- Ritmininkas-gitaristas kūrinio eigoje groja akordų sekas ar progresijas, rifus ir suteikia kūriniui ritmą.
- Pagrindinis gitaristas kūrinio eigoje pasižymi instrumentinių melodijų linijomis, melodingomis instrumentinio užpildymo ištraukomis ir solo pasirodymais.
- Mažose roko grupėse (pvz. “power trio”) vienas gitaristas gali atlikti abu vaidmenis, o plačiose grupėse priklauso bent bent vienas ritmininkas-gitaristas bei pagrindinis gitaristas.
Elektrine gitara galime suskirstyti į tris dalis (iš kairės į dešine): kėbulas, kaklas bei stygos, ir antgalis. Laikui bėgant, daugelis elektrinių gitarų bandė paįvairinti jos pagrindinę struktūrą: pakeisti stygų skaičių, ištuštinti kėbulą (pvz. “archtop gitara”), sudaryti hibridą tarp akustinės ir elektrinės gitaros.